Viena iš lemtingų gyvenimo akimirkų yra ta, kai tu nebeatpažįsti žmogaus veidrodyje. „Kas jis toks ir kaip čia atsidūrė?” – klausi savęs ir su nerimu nagrinėji nebešvytinčias akis, nuleistus lupų kampus bei stebiesi veido blyškumu, šaukte šaukiančiu apie lėtinį nuovargį. Panašu, kad priartėta prie lūžio taško, nuo kurio tu dabar arba atsispirsi ir atgimsi naujai pradžiai arba galutinai prarasi norą gyventi. Koks bus kitas tavo žingsnis?
Mes daug ką galime pasiekti savo pastangų ir motyvacijos dėka. Jėgos ir valios sutelkimas, begalinis troškimas nugalėti savo baimes padeda mums „versti kalnus”. Kliūtims ir liūdesiui ne vieta tobulame pasiekimų ir savirealizacijos pasaulyje. Juk tik nevykėliai gaili savęs ir nedaro nieko, kad išnirtų iš tamsiųjų dvasinių gelmių į šviesų ir gražų rytojų. Tiesa?
Motyvacija į pasiekimą, saviįtaiga yra veiksmingos priemonės, stumiančios laike ir erdvėje pirmyn. Tačiau tik tais atvejais, kai psichika yra pakankamai stabili, kad susitvarkytų su kylančiais iššūkiais, o per gyvenimo metus patirtos psichologinės traumos nesukelia kančios, užkertančios bet kokį kelią į valingą veiksmą.
Mes greiti vertinti kitus pagal save, pagal mums būdingas savybes, mums įprastus problemų sprendimo būdus, galų gale pagal tai, kokia aplinka ir kokie žmones supa mus pačius. Juk jeigu mes esame tokie, kokie esame, ir turime tai, ką turime, kas kitiems gali trukdyti pasiekti kažko panašaus? Loginė klaida?!
Mes nesame Jie, o Jie nėra mes. Mūsų šeimos ir mūsų turimos galimybės nėra Jų šeimos ir Jų turimos galimybės. Mes nestovime Jų batuose, o jie negali atsidurti Mūsų. Lyginimas neturi jokios prasmės, lyginimas nėra kelias į supratimą, jo „dėka” prarandamas bet koks ryšys su Jais.
Tarpusavio ryšys užsimezga priimant ir klausant. Kito kančia nėra Tavo kančia, tačiau tai ir nėra Tavo atsakomybė. Būti šalia kenčiančio žmogaus nėra nei malonu, nei patogu, ypač kai sieki „gelbėti”, nors Tavęs to neprašo. Jautiesi atstumtas ir piktas, negavęs karmos taškų už neprašytą patarimą, motyvuojantį lozungą ar netaktišką klausimą, kurio tikslas tebuvo „priversti jį/ją pažvelgti į situaciją pozityviai”.
Turiu blogą žinią visiems, kas mano, jog pozityvumas yra negatyvumą neutralizuojantis priešnuodis. Tai net nėra tinkamas ginklas kovai su vidiniais nusivylimo ir liūdesio demonais. Pozityvume nėra šviesos, šviesa slypi viltyje, kad šis lūžio taškas nebus paskutinis taškas gyvenimo knygoje.
Stovint prieš savo atvaizdą ir jaučiant begalinį nepasitenkinimą matomu, bepigu prarasti viltį… TAIP atrodantis žmogus tikrai negali būti laimingas, TAIP prislopintas gyvenimo įvykių ir likimo smūgių žmogus negali žinoti kelio į sėkmę. Tačiau būtent TAM žmogui yra suteikta proga perdirbti savo kančią į naują prasmę, paversti ja kūrybine jėga tęsti įprastą gyvenimą neįprastu būdu…
Teksto autorė – psichologė, pokyčių konsultantė Olga Kirejeva
