Kai tenka gelbėti save…

Klaipėdos universiteto Socialinio darbo katedros dėstytojos, psichologės Olgos Kirejevos mokymai apie smurto artimoje aplinkoje mitus, juos paneigiančius faktus bei Lietuvoje taikomus pagalbos metodus susilaukė didelio susidomėjimo tarp projekto „Nuo konflikto Rytų Ukrainoje nukentėjusių asmenų socialinio dalyvavimo skatinimas“ dalyvių. Dėstytoją Olgą Kirejevą kalbina Ingrida Baranauskienė.
 

Kokie mitai apie smurtą artimoje aplinkoje populiariausi mūsų visuomenėje, ir kodėl žmonės linkę jais tikėti?

Smurtas artimoje aplinkoje nuo seno apipintas įvairiais mitais ir stereotipais. Jie lyg būtų įaugę į mūsų visuomenės būtį: žmonių sąmonėje smurtaujantis partneris yra tas, ką tu pasirenki „savo noru“, su kuriuo gyveni, nes „tau tai patinka“. Dažnai manoma, kad su smurtautoju labai lengva bet kada nutraukti santykius ir nėra „jokio reikalo“ metų metus kentėti nuo smūgių, psichologinio spaudimo, brutalių pavydo scenų ar kt. Jei nepatinka, tiesiog imi ir išeini. Paprasta, kaip du kart du. Tačiau viena yra matuoti tokius santykius ant savęs, ir visai kas kitą – priimti faktą, kad niekas iš mūsų nežino, o kaip būtų iš tikrųjų, jei atsidurtume panašioje situacijoje. Prisiminkime, kad smurtas artimoje aplinkoje nėra atsitiktinio nusikaltėlio užpuolimas. Jis vyksta „saugioje“ namų aplinkoje, tave muša ne šiaip koks gatvėje tavo nelaimei sutiktas narkomanas, kuriam reikia tik tavo pinigų, bet žmogus, kuriuo pasitikėjai, su kuriuo galbūt turi vaikų, gražius praeities prisiminimus bei daug kitų siejančių jus dalykų. Pirmieji smurto atvejai neretai yra užglaistomi nuoširdžiais atsiprašymais, dovanomis ar gėlėmis, pasižadėjimu, kad tai niekada nepasikartos. Vėliau, kai smurtas tampa naująja santykiu „norma“, auka net pati įtiki, jog partnerio agresijos priepuoliai kartojasi tik dėl jos kaltės. Smurto aukų emocinė būsena, mąstymo ir elgesio savybės keičiasi sulyg kiekvienu smurto atveju. Valios apsiginti, bėgti, gelbėtis lieka vis mažiau, o visuomenėje vis tikima, kad nuo sisteminio smurto kenčiantis žmogus lieka toks pat drąsus, motyvuotas, orientuotas į sprendimus, racionaliai mąstantis ir objektyviai vertinantis savo situaciją, kaip ir visi kiti… Anaiptol…

Kokia pagalba yra teikiama Lietuvoje nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims?

Pagalbos sistema vystoma ir tobulinama nuo 2011 metų, kai buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Lietuvoje veikia 16 Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, kurie teikia psichosocialinę pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims.  Didžiuosiuose miestuose taip pat yra galimybė moterims, nukentėjusioms nuo savo partnerių, apsigyventi specialiai šiam tikslui įkurtose įstaigose, kuriose jos kartu su vaikais gali saugiai apsistoti kurį laiką. Visuose centruose dirba psichologai, paruošti darbui su smurto artimoje aplinkoje aukomis. Taip pat teikiama teisinė, pagal galimybes ir įvairi socialinė pagalba. Beje, kiekviena moteris, atsidūrusi sudėtingoje situacijoje, gali paskambinti į Pagalbos moterims liniją, pasikalbėti su savanoriais, gauti emocinę paramą. Pagalbos formų yra įvairių, tereikia atrasti savyje jėgų kreiptis.

Ką patartumėte žmonėms, patiriantiems smurtą artimoje aplinkoje?

Toksiški, smurtiniai santykiai nemėgsta viešumos. Sunku sustabdyti nusikaltimus, vykdomus už uždarų namų durų, niekam apie juos nepranešant. Puikiai suprantu, kad net papasakoti apie patiriamą smurtą kenčiančiam žmogui būna itin sudėtinga dėl išgyvenamo gėdos, kaltės jausmų, dėl auką kaltinančio visuomenės požiūrio, dėl didžiulės baimės nukentėti dar labiau ir daugelio kitų priežasčių. Tačiau kol asmuo tyli, smurtautojas gali būti užtikrintas, kad auka yra jo valioje, kad su ja galima elgtis kaip tinkama, nes nebus kam jos apginti, kad žmogus neturės jėgų ir galimybių pasipriešinti, pabėgti. Pirmu mažu žingsniu į išsivadavimą nuo smurto gali būti pasipasakojimas bent kažkam, pasiruošusiam išklausyti. Čia svarbu ne vien tai, ar išgirdęs apie smurtą žmogus galės kažkuo padėti, bet kad pati auka išgirstų save kalbant apie patiriamas skriaudas, apie tai, kokiose sąlygose jai tenka gyventi dieną iš dienos, kiek daug baimės ir kančios yra tame gyvenime… Vien tai būtų be galo drąsus ir daug stiprybės reikalaujantis poelgis, galbūt nuo čia galėtų prasidėti ir gijimas.

Dėkojame Jums už pokalbį.

Projektas finansuojamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšomis Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programai įgyvendinti, projektas Nr. P2019-VB-UK-18.

 

Nuoroda į tekstą Klaipėdos universiteto puslapyje: 

https://www.ku.lt/svmf/psichologes-ku-destytojos-olgos-kirejevos-interviu/?fbclid=IwAR13QmlC31R0bABMbDcYh9FlONV_RoFosqDzoUqOGMzB1Ywg1pWU6-TlkU8

Parašykite komentarą