Viena iš mano ilgalaikių ir tvarių aistrų yra senų daiktų prikėlimas antram gyvenimui. Sunku nupasakoti tą džiaugsmą, kai, pavyzdžiui, iš sendaikčiuose rasto senovinio stovo, apinaujo gaubto ir kelių papildomų detalių, pavyksta surinkti unikalų šviestuvą. Apima nepakartojamas jausmas, kai darbo ir atkaklumo dėka, nebereikalingais tapę daiktai virsta į kažką, ką galima dar ilgai ir saugiai naudoti buityje.
Estetinio pasitenkinimo siekimas ir slaptas troškimas, kad pasaulis būtų gražus ir tvarkingas, įaudrina smegenų veiklą, kai tik mano rankose atsiduria koks nors suvargėlis-staliukas ar nuo laiko pajuodavusi taburetė, o kartais – tiesiog medienos gabalas. Esu dažnas svečias antikvarinėse, sendaikčių parduotuvėse ir bagažinių turguose. Nesu kokia taupymo ir ekonomijos maniakė (nors taupyti nevengiu), einu ten labiau varoma poreikio rasti kažką įdomaus, ką galima perkurti, kam suteikti progą gyvuoti toliau, atrasti savo vietą juos vertinančiuose namuose.
Iš tiesų retai kada ieškau brangių antikvarinių daiktų, juos restauruoti reikia žinių ir įgūdžių, kurių bent jau šiam momentui aš neturiu, o sugadinti istorinę vertę turintį objektą nesinori, tad palieku juos žinovams. Mano lobiai – tai pavargę, bet atlaikę patikrinimą laiku ir vis dar tvirti mediniai baldai, dėžutės, įvairūs šviestuvai ar jų dalys, kitos interjero detalės. Iš šių, kai kam atrodančių šiukšlėmis, radinių man pavyksta sukurti daiktus, kurie (bent jau man) turi ne tik estetinės, bet ir praktinės vertės. Labiausiai branginu tuos savo darbus, kurie randa tinkamą vietą interjere ir gali dar ilgai tarnauti pagal paskirtį
Taigi man vaikiškai ir naiviai norėtųsi „sutvarkyti” šį pasaulį, o bet tačiau… padaryti to globaliai vargu ar pavyks, tad aš „tvarkau” pasaulį aplink save. Dirbdama prie savo radinių, juos šveisdama ar taisydama, tuo pačiu medituoju, susitelkiu tik į tai, kas iš jų išeis darbo pabaigoje. Taip pavyksta nuraminti savo, kai budistai jį vadina, beždžionės protą, kai mintys šokinėja, kaip patrakusios, tai į praeitį, tai į ateitį, retai kada apsistodamos ties „čia ir dabar”. Kai rankos užimtos „atnaujinimu”, protas neturi vietos šuoliuoti laike ar erdvėje, juk bet koks netinkamas judesys gali sugadinti daiktą negrįžtamai arba privers perdaryti visą darbą nuo pradžių, tad mano hobis turi dvigubą naudą: darbas turi apčiuopiamą rezultatą bei atneša ramybės sielai ir protui.
Paklausite, kuo šis pomėgis susijęs su psichologija. Tai ne vien meditacijos būdas. Matydama savo darbo rezultatus, prikeldama iš nebūties senus baldus ar interjero detales, tuo pačiu įsitikinu, jog pastangų ir meilės dėka daug ką gyvenime galima sutvarkyti. Mano galvoje sąsaja gana paprasta: žmonėms, kaip ir pamirštiems daiktams, galima padėti atrasti naujas prasmes. Šiek tiek palaikymo, kūrybiškumo bei įdirbio, ir, žiūrėk, žmogus atgyja naujoms pradžioms, jo sielos žaizdos traukiasi.
Beje, Japonijoje vis dar gyvuoja tradicija suskylusius ar dužusius indus klijuoti laku, sumaišytu ar apibarstytu smulkiomis aukso, sidabro ar platinos dulkėmis. Ši meno rūšis vadinasi kintsugi (daugiau apie ją galite pasiskaityti čia). Kaip ir daugelyje kitų tradicinių meno formų, japonai įprasmina kintsugi per ypatingą filosofiją, kuomet senovinis daiktas, turintis tam tikrų netobulumo požymių, bet kruopščiai sutaisytas, traktuojamas kaip turintis dar didesnę vertę.
Panašiai kaip aukso gijomis išraižyta lėkštė, žmogus, perėjęs per gyvenimo sunkumus ir radęs savyje jėgų ir valios „susilipdyti” iš naujo, tampa nuostabus savo unikalumu ir jį net tam tikra prasme „puošiančiais” sielos randais. Kartais asmuo sugeba išsigydyti savo žaizdas pats, kartais specialisto padedamas. Bet kokiu atveju šiame žmogaus netobulume yra vertė ir prasmė…
#psichologija #kintsugi #menasgyventi #sieloszaizdos #laisvalaikis #hobis #prasmingaveikla #gyvenimoiprasminimas
Teksto autorė – psichologė Olga Kirejeva
