Inkaras gyventi

Kabintis už šio gyvenimo nėra taip jau paprasta: kasdien atsiveria naujos galimybės, tęsiami nauji likimo keliai. Tu turi kažką pasirinkti, kažko atsisakyti, priimti vienokį ar kitokį sprendimą. O kur dar įvairios negandos, kaip tai darbo paradimas, ligos, traumos, artimųjų netektys…

Visais lemtingais atvejais tenka, it žymiajam Miunhauzenui, traukti save už plaukų gyvenimo tęsimo vardan. Net ne dėl aukštesnės prasmės, šiaip – dėl gyvenimo kaip tokio. Atrodo, tai nesibaigianti kova – dedi nežmoniškas pastangas tęsiant pradėtus darbus, kaupiant drąsos netikėtam žingsniui, iš naujo užkuriant vilties ugnelę net kai viskas, atrodytų, prarasta…

Amžius ir patirtis turėtų sustiprinti tavo atsparumą smūgiams, juk kuo ilgiau gyveni, tuo mažiau stebiesi, kai dalykai vyksta ne pagal planą, tuo lengviau priimi gyvenimo nestabilumą, nesėkmių tikimybę, tuo paprasčiau žiūri į žmonių paklydimus ar kitoniškumą. Bent jau teoriškai taip…

O, bet, tačiau… Griūni, kai tik tenka susidurti su savo negebėjimu, nežinojimu, neužtikrintumu. Nerimas užvaldo net ten, kur turėtum matyti vien ateities galimybes, temdo protą savo įkyrumu ir, kas svarbiausia, skamba labai įtikinamai. Gėdos jausmas signalizuoja, jog privalėjai iš anksto numatyti visas galimas neigiamas pasekmes. Kaltė pranašauja aplinkinių nusivylimą ir atstūmimą, nes vėl neįrodei pasauliui, jog gali būti sėkmingu. Ši tamsioji jausmų triada kartais atrodo nenugalima it stipri audra jūroje… O kur dar pyktis, pavydas, baimė…

Taigi kur tie inkarai, kurie išlaikytų tavo gyvenimo valtį paties pasirinktoje vietoje? Tie, kurių dėka stipresnis vėjo gūsis nenuneštų tavęs į nežinomus vandenys? Kitais žodžiais tariant, kur yra tas atspirties taškas, kurio dėka tu taptum (būtum?) atsparus sunkumams ir kuris apsaugotų tave nuo perdėto, bereikalingo nerimastingumo?

Vienas svarbesnių žingsnių, kurį galėtų žengti asmuo, atpažinęs save šiame tekste, kad ir kaip tai absurdiškai beskambėtų, – pagaliau imti ir sustoti! Užtenka kad ir akimirkos apsižvalgymo aplink, kad suvoktum, kokiu, iš tiesų, greičiu tu lėki per gyvenimą ir kiek daug jame praleidi net nepastebėjęs. 

Ne mažiau praverčia kitas žingsnis – pradėti mąstyti. Net neabejoju, jog darai tai kasdien, tačiau mąstymas, kaip procesas, gali būti kokybiškai skirtingas, priklausomai nuo tikslo, kurį sau išsikeli. Pravartu suskirstyti mintyse (o gal net ant popieriaus), kas sudaro tavo gyvenimo ašį: kokie įsitikinimai verčia judėti į priekį, kokie gyvenimo aspektai atrodo patys svarbiausi, o kas yra tik malonus priedas prie kitų pasirinkimų.

Tarkim, nemažai žmonių tvirtina, jog mėgsta keliauti. Tačiau kiekvienam tai reiškia vis skirtingas gyvenimo aplinkybes. Vieni dirba nemėgiamuose darbuose vien tam, kad sulaukę atostogų, galėtų išskristi į tolimą šalį ir bastytis po neįprastas vietas. Kiti yra pasiruošę gyventi su nemylimais žmonėmis, kad pastarųjų pinigai ir įtakingumas leistų pirmiesiems pasimėgauti kelionėmis ir prabanga. Treti pasirenka atitinkamą darbą, pavyzdžiui, oro linijų pilotai ar palydovės, jūreiviai, gidai. Dar yra tokių, kurie, pavargę nuo darbo ir šeimos rutinos ir nesibaigiančių verslo kelionių, tiesiog išvyksta ieškoti savęs egzotinių gurų stovyklose, taip lyg nušaudami vienu šūviu du zuikius: vysto savo dvasingumą (kad ir ką tai galėtų reikšti) ir tuo pačiu pabėga nuo neišsprendžiamų (nesprendžiamų?) problemų. 

Pavyzdžių gali būti dar daugiau, bet pagrindinė mintis yra ta, kad kiekvienas žmogus žodyje „kelionė” mato išskirtinai savo prasmę. Matyt, todėl yra sunku remtis įvairių „sėkmingo gyvenimo receptų” išradinėtojų patarimais. Nebent daryti prielaida, kad jų tariama „sėkmė” vis gi priklauso nuo parduotų knygų skaičiaus ir atitinkamai uždirbto kapitalo. Bet nenuklyskim nuo pagrindinės temos…

Manau, sutiksite, jog joks išorinis mėgiamas ar nemėgiamas dalykas, kad ir tos pačios kelionės, negali tapti asmenybę laikančiu inkaru. Žvelgdami į įvardintus pasirinkimus kiek giliau, galime pastebėti užslėptus mūsų aistringų keliauninkų motyvus. Nagi pafantazuokime! Gali būti jog pirmasis, nežinodamas, kaip nugalėti savo baimę prieš svarbių sprendimų priėmimą, tai yra naujo įdomesnio darbo paieškas, pakeičia jas svajonėmis apie dar nematytas šalis. Svajodamas apie kitų metų atostogų kelionę, užsimiršta ir taip atideda sprendimą neapibrėžtam laikotarpiui. 

„Parsidavėlis”, tikėtina, labiausiai gyvenime bijo skurdo ir yra pasiruošęs paaukoti bet ką, tuo pačiu ir save, kad tik neatsidurtų ten, nuo ko galbūt prasidėjo jo „karjeros” kelias. Keliaujančių profesijų atstovai gali, tarkim, bijoti šeimyninių ar kitokių įsipareigojimų, su kuriais neišvengiamai tektų susidurti dirbant ten, kur gyvena jų šeimos, pastoviu grafiku – 24/7. Na, o nušvytimo ieškantis verslininkai, tikėtina, tiek save pametę, kad jau ir pamiršo, kurioje vietoje reiktų pradėti ieškoti…

Kaip ten bebūtų, kelionės, kaip ir šiuo metu turimas darbas, mylimas žmogus ar pasakiškas hobis, tėra saugūs uostai, užuovėjos, kuriose tavo valtelė gali sustoti ir pabūti kurį laiką. Juos visus jungia viena natūrali savybė – nei vienas nėra amžinas, juk bet kada gali nutikti taip, kad liksi be darbo, mylimojo ar galimybės užsiimti hobiu. Neverta į tai žiūrėti, kaip į baisias pranašystes, postringauti, jog mintys materializuojasi. Tai yra paprasčiausia neišvengiamybė, fizikos dėsnis, jei pageidaujate: viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir pabaigą. 

Nugyventi gyvenimą galima ir plaukiant paviršiumi, įprasminant savo egzistenciją per kasdienes veiklas, per įprastus poreikius ar skęstant iliuzijose. Tačiau momentais, kai teks ieškoti pusiausvyros ir atspirties taško, pereinant per psichologinį ar fizinį skausmą (o dažnai per abu), nerti teks giliau, kol mąstymo procesas, kartu su jį pastiprinančiais, jam antrinančiais ar prieštaraujančiais jausmais, nenuves iki atsakymo, o kas gi yra tavo gyvenimo inkaras…

#psichologija #savespaieskos #gyvenimoprasme #gyvenimas #psichologas