Vieną dieną nusipirko Entuziastas laikraštį – popierinį, kvepiantį, apčiuopiamą. Parsinešė jį namo, pasidarė sau arbatos su sumuštiniais ir, lyg senais gerais laikais, prisėdo paskaityti. Porą straipsnių šiaip ne taip įveikė, o toliau jau mintys nunešė kitur…
„Ko gero, pasiilgau laikų, kai nežinojau svetimos nuomonės kiekvienu svarbiu ar nesvarbiu klausimu: kai po straipsniu nebuvo komentarų, „ekspertinių“ išvadų ar kokios dar informacijos, „išskirtinių protų“ po tekstu talpinamos. Gi turėjau anksčiau galimybę susidaryti asmeninę nuomonę be papildomo triukšmo. Ramiai naujienas priimdavau, nežinodamas, kad tai „antivakserių“, „vatnikų“, „koloradų“, „vaivorykštinių“ ar dar kokios kitos man nesuvokiamos socialinės grupės atstovų propaganda.
„Neskaityk komentarų ir grįši į savo mylimus laikus“ – sakysite man Jūs. Ir būsite, be jokios abejonės, teisūs. Tačiau kaip aš būčiau sužinojęs, ką Jūsų manymu turiu daryti? Jeigu Jums savo pamąstymų nebūčiau pateikęs, Jūs mano rašliavos nepakomentuotumėte, o aš galop to neperskaityčiau? M? Jugi paradoksas kažkoks…
Bet šiaip pagalvojus, iki-internetiniu laikotarpiu irgi žmonės gyveno, mokėsi, dirbo, su kitais bendravo. Idėjoms netrukdė nei atstumai, nei galimybės tą pačią minutę savo mintimis su visu pasauliu pasidalinti neturėjimas. O gal būtent tos galimybės atsiradimas viską sujaukė?
Anksčiau gi žmonės savo idėjas artimajame rate pradžiai pasitikrindavo: aptardavo su kolegomis, draugais, pažįstamais, nueidavo pasitarti su labiau patyrusiais, ir gal tik po to imdavosi įgyvendinti. Ir galimai tik vėliau savo darbo rezultatus plačiajai visuomenei pateikdavo, kad ne duok die neapsikvailinti, neatrodyti mažai žinančiam ar panašiai.
O dabar sugalvojai, pavyzdžiui, nuo namo stogo į sniego pusnį žemyn galva nušokti – telefoną ant trikojo įtvirtinai ir pirmyn, net draugų kviesti nebereikia, jie gi per lifestrem’ą viską pamatys. Ir ne esmė, kad tavo sekėjai chat’e rašo, kad tu, na, ne visai protingas… Paskui paskaitysi, o dabar svarbiausia – šuolis. Nors, ką čia gali žinoti. Būtų visai įdomu paskaičiuoti, kiek tokių veikėjų atliko savo šuolius fiziškai šalia esančių draugelių padrąsinti. Ot, būtų išskirtinio naudingumo mokslinis tyrimas – ale kvailumas yra individualus ar vis gi socialinio padrąsinimo skatinamas reiškinys. Gal mano mintis apie tai, kad anksčiau buvo „geriau“ ir „žmogiškiau”, paneigtų?
Bet reikalas ne tuose veikėjuose, kuriems gyvybės dėl šlovės negaila. Keistoka tai, kad net politikai, mokslininkai, aktyvistai, influenseriai ar ekspertai (nežinia, kokių sričių), kurie neretai puikiai suvokia, kaip stipriai jų nuomonė veikia žmonių sąmonę (o gal „nesąmonę”), nustojo savo minčių sroves „filtruoti“, sako, kas tik šauna į galvą, nemąstydami nei apie galimas pasekmes, nei apie poveikį jauniems, nepatyrusiems protams.
Viskas dabar paprasta – kelis klavišus spustelėjai ir jau esi dialoge su pasauliu – dalinkis savimi iki nuprotėjimo… O tai, kad šiandieną gal ne visą informaciją turi, gal duomenis suvirškinai netinkamai ar pasikliovei pasenusiu šaltiniu, ir rytoj situacija bus visiškai pasikeitusi – nebesvarbu. Svarbu, matyt, puikybę patenkinti ir parodyti visiems, kad tau „rūpi“, kad esi ryšyje su pasauliu – kaip koks komjaunuolis „visada pasiruošęs“ viešinti šią akimirką tau „prieinamus duomenis“. Kas pasekoje? Dar didesnis informacinis triukšmas… O toliau jau formuojasi publikos įtarumas, polinkis ieškoti kaltų ir priešų, tarpusavio konfliktai ir neigiamos emocijos, kurioms nėra jokio trukdžio išsilieti į eterį bei apaugti vis didesne įtakos galia.
Negi aš siūlau internetą uždrausti, kaip kokioj Šiaurės Korėjoj? Ne, be interneto būtų tikrai blogiau – kur gi aš juokingus vaizdelius su katėm žiūrėčiau, apie alaus rūšis skaityčiau ir kaip antsiuvius su pasaulio vėliavom papigiai iš Kinijos parsisiųsčiau? Ne, tegu viskas būna, kaip yra, o aš tiesiog komentarų nebeskaitysiu. Bet gi smalsu?! Ech, tos vidinės derybos…“
#entuziastouzrasai #gyvenimoklausimai #karjera #darbas
Teksto autorė – psichologė Olga Kirejeva
