Šiandien dalyvaudama „Verslo žinių” organizuojamame nemokamame renginyje, skirtame darbuotojų motyvacijos klausimui, pradėjau galvoti apie tai, kas gi mane taip neramina beklausant įvairių įkvepiančių ir pamokančių paskaitų, motyvacijos teorijų ir sėkmės istorijų…
Ogi atsakymas, pasirodo, buvo čia pat – paviršiuje, bet dėl minčių ir vidinių monologų gausos, jo ilgą laiką nepavyko užčiuopti. Mano patirtis rodo, jog daugelyje tokių konferencijų savo įžvalgomis dalinasi žmonės, kurie arba konsultuoja verslo įmones, arba yra darbdavių atstovai, pavyzdžiui, dirba personalo skyriuose, arba patys yra darbdaviai. Tai yra apie darbuotojų motyvavimą jie kalba kaip tie, kas organizuoja pačius darbo procesus (arba prie to aktyviai prisideda) ir yra atsakingi už darbuotojų rezultatų gerinimą ir darbo procesų efektyvumo stiprinimą. Taigi iš esmės, jeigu vartosime taip visuomenėje kritikuojamą sąmokslo teorijų mėgėjų žodyną, jie „tarnauja sistemai” 
ir moko, kaip išspausti maksimumą iš to… na to, kas ateina dirbti.
O kas tuomet padeda patiems darbuotojams? Tiems, vadinkime, „sraigteliams”, kurie vardan bendro tikslo, ne tik „aukoja” 8-10 valandų per dieną savo gyvenimo, bet ir laikas nuo laiko yra priversti spręsti svarbius gyvenimui klausimus, susijusius, tarkim, su profesiniu augimu. Karjera – tai ne tik šlovės ir pinigų šaltinis, bet ir įsipareigojimas.
Darbuotojams tenka nemaža dalis naštos, uždedamos „strateginio planavimo ir personalo valdymo” sprendimų: tam tikrame gyvenimo etape jiems tenka prisiimti naujas atsakomybes, perskirstyti savo prioritetus, mokytis naujų įgūdžių, kartais net kraustytis į naują vietą… Ir tai daroma ne vien dėl asmeninių paskatų, bet ir siekiant organizacijos tikslų. Kas gi padeda tam darbuotojui, kai ateina laikas spręsti? Naujovės, nežinomybė, kad ir kaip skatintų mūsų kūrybines jėgas, tuo pat metu sukelia nemažai streso ir diskomforto, su kuriuo vis tiek tenka kažkokiu būdu tvarkytis…
Panašu, kad verslo renginiuose atsakymų, kaip tinkamai planuotis SAVO laiką ir motyvuoti SAVE darbui, aš visgi neišgirsiu. Net tie pranešėjai, kurie lyg kalba iš savo patirties apie savimotyvaciją, būna labai jau, sakykim, išskirtiniai savo gyvenimo patirtimi: 20-mečiai milijonieriai, alpinistai, vienuolės, karininkai, restoranų savininkai ir pan. Jų pasirinktas kelias pats savaime jau įkvepimas veikimui ir savimotyvacijai. Jų istorijų tikrai įdomu klausytis, svajoti „jeigu pavyko jiems, gal pavyks ir man?” Tačiau ką gi daryti mums – paprastiems mirtingiesiems, kurie tarnauja „dėdei” už „fiksuotą atlygį” ir svajoja apie vasaros atostogas kaip apie išganymą? Kur semtis įkvėpimo, kai kiekvienas naujas valdžios sprendimas uždeda papildomą atsakomybę, bet nesuteikia galimybės nei tinkamai pasiruošti, nei perskirstyti šeimos ir darbo prioritetus… Manau, čia kiekvienas mūsų rastų savo pavyzdžių, kaip „strateginių planų įgyvendinimas” gadino nuotaiką ar net tiesiu keliu vedė į perdegimą.
Kritikuoti, aišku, lengviausia, bet ką gi daryti? Ogi skirti laiko apmąstymams… Taip, mąstyti yra visai neblogas įprotis. Ypač kai „esate tiek užsiėmę”, kad nebeužtenka laiko paroje visoms Jūsų „veikloms”. Kalbu čia ne apie banalų prioritetų rikiavimą: kas svarbu, kas vidutiniškai svarbu, o ką galima atidėti ateičiai. Šiuos klausimus palikime tiems, kad sugeba susirinkti pinigus už ypatingų planavimo gebėjimų ugdymą – koučeriams. Dresuodami save skirstyti laiką Jūs neišvengiamai ateičiai atidėsite patį mąstymo procesą, nes jis yra skausmingas, demotyvuojantis, dezorganizuojantis ir dezorientuojantis 
(pabandykite tai ištarti garsiai žodžiu, liežuvį sulaužisite, taip ir galva nuo šių dalykų paprastai lūžta).
Krentant į tą „mąstymo” veiksmą, teks pasiruošti bjauriems egzistenciniams klausimams: „kas aš esu?” ir „ko noriu?” Jei atsakymas neateina „čia ir dabar”, prie šių klausimų teks grįžti tol, kol pagaliau turėsite Jums tinkamą atsakymą. Tokiu būdu Jūs lyg paleisite „programą”, kai Jūsų smegenys „fono režimu” bus priverstos spręsti sudėtingą problemą. Jeigu Jūsų kasdieniai rūpesčiai neužvaldys Jūsų tiek, kad apleisite pastangas, vieną dieną gausite tą „Eureką!” efektą, kurio laukia kiekvienas, praktikuojantis „mąstymą”. Tuomet Jums ir nereikės paskaitų, išorinių patarimų, kad žinotumėte, kaip save motyvuoti ir kam atiduoti visas savo jėgas.
#psichologija #darbas #karjera #pokyčiai #mąstymas #motyvacija #savirealizacija
Teksto autorė – Olga Kirejeva, psichologė, pokyčių ir karjeros konsultantė
