Kai girdime žodį patyčios turbūt įsivaizduojame agresyviai nusiteikusius vaikus, kurie talžo, spjaudosi, keikia arba juokiasi iš susigūžiusio kampe vaiko. Tiesioginis fizinis ar psichologinis smurtas anaiptol nėra vienintelė patyčių forma. Visuomenėje egzistuoja kur kas subtilesni būdai „parodyti žmogui jo vietą”, pavyzdžiui, ignoravimas arba izoliacija. Dabar, kai visas pasaulis susiduria su socialinių ryšių alkiu, tikriausiai, nesunku įsijausti į atstumtojo vaidmenį.
Vargu, ar atsirastų daug žmonių, kurie nuo pat mažens vengtų bet kokio bendravimo. Kartais kontaktų „vengimas” tampa prielaida įtarti vaikui autizmo spektro sutrikimą, tačiau, autistiškiems žmonėms bendravimas būtinas normaliam vystymuisi ir pasaulio pažinimui, net jei jis vyksta pagal kitas taisykles ar alternatyviomis priemonėmis. Kad ir ką kas begalvotų, bet autizmo spektro sutrikimas nėra lygus socialinės izoliacijos troškimui.
Taigi kalbant apie ignoravimą arba socialinę izoliaciją, kaip vieną iš patyčių formų, svarbu prisiminti kad visuomenėje yra įprasta stengtis prisitaikyti: esame linkę pritarti tam, kam pritaria dauguma (1). Gyvenimas tarp kitų žmonių norom ar nenorom mus verčia paisyti tam tikroje kultūroje priimtų normų, tačiau kas atsitinka jeigu atskiri individai daugumos nuomonei nepritaria?
Paprastai žmonių grupės į išsišokėlį reaguoja dvejopai: arba pripažįsta jį lyderiu, arba atstumia. Lyderio pozicijoje, spėju, atsiduria asmuo, kuris paprastai ir aiškiai sugeba perteikti tai, ką kiti žmonės ir taip galvojo, bet niekaip neišdrįso ar nemokėjo pasakyti. Asmuo, turėdamas tam tikrai grupei (šaliai, tautai ar pan.) patrauklių asmenybės savybių, gali priversti žmones paklūsti savo valiai ir „nuolankiai” užsikrauti atsakomybę už sprendimų priėmimą ant savo pečių. Kaip rodo žmonijos istorija, atsakomybės už save delegavimas stipresniam, gabesniam ar kitaip „-niam” asmeniui yra natūralesnis žmonių grupės elgesys už nuolatinį bandymą įrodinėti savo tiesą ar ieškoti unikalių sprendimų. Lyderio priimtų sprendimų kokybę galima vertinti įvairiai, tačiau darau prielaidą, jog paklusnumas duoda daugiau šansų išgyventi visuomenėje ir pratęsti savo giminę… Bet šiame straipsnyje ne apie tai…
Su atstumtuoju elgiamasi priklausomai nuo grupėje priimtų (arba neformalaus lyderio transliuojamų) taisyklių: kitoniškumas gali būti slopinamas kankinant, manipuliuojant, bandant palaužti valią, arba, atvirkščiai, nustumiant keistuolį į socialinius pakraščius bei reaguojant į jį kaip į kaimo durnelį arba nepastebint visai.
Vargu, ar neatitikimas įprastiems elgesio standartams daugumos fiksuojamas sąmoningai. Tai kažkas stipriau už tarp žmonių vykstančius konfliktus ar nesutarimus. Noriu pasakyti, jog ne visi, su kuo kolektyvo nariai nesutinka ar kurių nesupranta, automatiškai tampa atstumtaisiais. Čia slypi kažkas daugiau! Nes, spėju, kai kalbame apie kolektyvo nusistatymą prieš konkretų asmenį, tikriausiai turime omenyje tokius psichikoje vykstančius procesus, kurie net į sąmonės lygį yra iškeliami kiek iškreipta, ne iki galo suprantama forma.
Grupės nariai, jausdami nusistatymą prieš asmenį, paprastai pradžioje dar bando racionalizuoti savo elgesį ir įvardija aiškius požymius, už ką šis žmogus nusipelno būti nekenčiamas: ar tai kalbėjimo maniera, ar balso tembras, plaukų spalva, aprangos stilius, t.t. Suprantama, kiekvienam šie požymiai vis skirtingi (neapykantos fantazijai ribų nėra), tačiau kolektyvo nuomonė bus vieninga – jis „pašalietis”, su kuriuo geriau neprasidėti. Laikui bėgant net tos irzulį kėlusios savybės bus pamirštos, bet atstumtojo atgal į kolektyvą niekas jau nebepriims. Tai lyg prisiūta etiketė, kurios atsikratyti galima tik nukirpus žirklėmis, na o mūsų atveju – visiškai pakeitus aplinką bei tikintis rasti vietą, kurioje ta metaforinė etiketė nebus prisiūta atgal.
Pailiustravimui paimkime hipotetinę vaikų klasę ir joje vykstančią grupinę dinamiką. Atrodytų, kiek daug keistokų vaikų susirinko. Va, Jonuko kalba prastai išvystyta, jis kažkokias kvailystes per pamokas šaukia, bet žiūrėk, vis tiek kviečiamas į klasiokų gimtadienius, kiti berniukai su juo mašinom manosi, nors Jonukas grąžina jas tai be rato, tai su įlūžusiu stogu. Gretutė irgi kažkaip ne taip rengiasi, neaiškiai plaukus sušukuoja, papuošalai jos per blizgūs ir dar mokosi pusėtinai, o klasiokės jai vis tiek pavydi ir prašosi kartu į šokių pamokas paimamos. O vat Petriukas tai jau tikrai keistas: turi kažkokią ne tą nuomonę, viską daro ne taip – nepritampa nors tu ką!
Kaip jau tikriausiai supratote, mūsų hipotetinėje klasėje atstumtuoju tapo ne Jonukas ar Gretutė, bet Petriukas. Na, nesugeba „tokio” jo kitoniškumo vaikai suvirškinti, o kodėl? Tikriausiai, ir patys neatsakytų. Klasė dar bandė „jam proto įkrėsti”, bet Petriukas smurto nepakentė, ir savo skriaudikus taip aptalžė, kad buvo kolektyviai nuspręsta su juo tiesiog nebedraugauti.
Izoliacija, kaip patyčių forma, prilygsta, jei taip galima sakyti, tobulam nusikaltimui. Čia nėra (ar laikui bėgant nebelieka) jokio tiesioginio smurto, užgauliojimų. Vieną dieną asmuo išstumiamas už socialinio rato ribų: jo nekviečia į kompanijas, į Facebook draugus nepriima, kalba tik esant reikalui ir tai šaltai abejingai. Iš jo pasisakymų ar išvaizdos kartais tyliai pakrizenama, koks juokingas vaizdelis su juo į uždarą socialinių tinklų grupę įkeliamas pasišaipymui, o šiaip didžiąją laiko dalį – asmuo paliekamas ramybėje, skaityk – ignoruojamas.
Ilgainiui žmogus pasijunta tarsi vaiduoklis – nematomas ir nereikalingas… O kaip su tuo kovoti? Pasiskųsi kam – sakys, kad visi turi teisę draugauti tik su tuo, su kuo iš tikrųjų nori. Pradėsi pats inicijuoti kontaktą – nusigręš ar atrėš, kad, tarkim, laiko neturi. Padarysi ką nors iššaukiančio, kad tik dėmesį atkreiptum – kolektyvas galutinai įsitikins sprendimo tave eliminuoti iš savo rato teisingumu.
Iš tokių kolektyvų ištrukęs atstumtasis dar ilgai kovos su nepasitikėjimu savimi, abejonėmis dėl savo gebėjimo bendrauti, adekvačiai elgtis ar atrodyti. Gerai, jei kitame gyvenimo etape jis atsiras ten, kur jo kitoniškumas bus priimtinas ar net visai normalus. O kas jei ne? Iš ignoruojančios ir nepriimančios aplinkos žmogus išeina apdraskytas lyg po susidūrimo su alkanais vilkais: dar pasisekė, kad gyvas liko. Pavyko ištrukti – laimėjimas, tačiau, norint pagydyti žaizdas, ateityje jo turėtų laukti ilgi reabilitacijos meile ir priėmimu metai…
(1) https://evolkov.net/skepdic/comreinf.html
