Vis galvoju, kas man yra pokytis ir kodėl svarstau apie jo reikšmę – teorinę ir praktinę. Turiu įtarimą, kad beveik kiekvieną savo gyvenimo akimirką kūnu ir protu jaučiu laiko tėkmę: minčių srautai, pasaulio šurmulys, besikeičiantys tekstai, balsai, vaizdai, spalvos, garsai, kvapai, pokalbiai, santykiai, svetimos prasmės ir jausmai – per juos keičiasi erdvė, bėga ir laikas…
Aplinka kinta nuolatos, o kaip gi vidinis pasaulis? Kiek vidinis tikrovės pajautimas atsilieka nuo pačios tikrovės? Pastarųjų metų įvykiai, kaip koks tyčia sugalvotas globalus socialinis eksperimentas, rodo, kad atsilieka ir, tiesa sakant, gana žymiai. Mes, pratę prie sąlyginių teisių ir laisvių netikėtai susidūrėme su vis dar sąlygine, bet jau nelaisve ir dar gąsdinančiomis pareigomis. Mus, individualistų ir egocentristų visuomenę, netikėtai pradėjo kviesti galvoti apie kitus ir užsidaryti savo namuose, ir kas svarbiausia, ne tam, kad apsaugotume pačius save nuo galimos grėsmės, bet ir, o Dieve, saugotume kitus nuo savęs…
Įžvelgiate situacijos ironiją? Jei ne, tai jau nebeturi didelės reikšmės. Akivaizdu, kad įvyko išorinis pokytis, gal net lūžis, kuris vienaip ar kitaip jau keičia mūsų vidinę realybę. Tiems, kam buvo svarbūs bendravimas ir santykiai, teko atrasti būdus prisijaukinti virtualią erdvę, o tiems, kam buvo svarbūs minčių ar daiktų pasauliai, teko prisitaikyti prie verkšlenančių pirmųjų.
Mes dar tik nujaučiame šio pokyčio įtaką ateičiai, bet jau dabar daugumai yra aišku, kad kai kas jau prarasta visiems laikams. Tai – mūsų tikėjimas, kad išorinis pasaulis gali būti kontroliuojamas. Tokia mąstymo revoliucija vyksta žmonijos istorijoje tikrai ne pirmą ir juolab ne paskutinį kartą. Keista, kad kiekviena jų vis iššaukia visuotinį šoką ir paniką. Turiu įtarimą, kad žmonės, patys to nežinodami, yra nuolatos pasiruošę stebėtis ir panikuoti…
Daugelis psichikos sveikatos specialistų jau skelbia apie išaugusius kreipimosi psichologinės pagalbos skaičius. Atsiradęs bendravimo vakuumas pildomas lyg specialiai tokiam momentui ruoštais profesionalais – psichoterapeutais ir psichologais. Mes lyg laukėme, kol pagaliau žmonės supras, jog mūsų įprasti darbo įrankiai – besąlyginis priėmimas ir aktyvus klausymas – yra vienintelis ginklas pries vidinius demonus, užvaldančius mus izoliacijoje. Gerai pagalvojus, kreipimasis į psichikos sveikatos profesionalus – gana nuspėjama globalaus užsidarymo pasekmė, juk mes, kaip socialinės būtybės, esame pratę ieškoti nusiraminimo ir palaikymo kitų žmonių draugijoje, o ne likę vienumoje.
Įdomu tai, kad man pačiai noras pakeisti gyvenimą, išbandyti savo jėgas kitoje, nei iki šiol man buvo įprasta, srityje, kilo būtent užsitęsusio karantino metu, gal net kaip jo pasekmė. Iki tol aš ilgus metus neturėjau progos (o ir, tiesa sakant, labai bijojau) pabūti su savimi tiek ilgai, kad man užtektų laiko išgryninti vidines prasmes. Nuolatinis veikimas, buvimas tarp žmonių taip užgoždavo vidinį balsą, kad jau beveik nustojau jį girdėjusi. Ir kai tos visuotinės „pertraukos” įsivyravimo metu, pagaliau jį išgirdau, supratau, kad einu ne ten ir darau ne tai… O kas yra tas TAI, aš ir užsibrėžiau tikslą išsiaiškinti savo naujojo kelio metu.
O koks Jūsų santykis su pokyčiu?
