Kas yra (ne)meilė sau?
Vis dar nemažai žmonių mano, kad smurtas (prie kurio priskirtume ir liguistą pavydą) yra lyg tokia meilės išraiška. Lyg jausmai kitam žmogui gali būti tokie stiprūs, jog jokie žodžiai ar romantiški poelgiai negali padėti jų išreikšti. Užtat aprėkei, gerokai supurtei, pastūmei ar trenkei, ir štai – jau parodei, koks iš tikrųjų “mylimas” yra tavo vienintelis ir nepakartojamas žmogus…
Kur slypi tokio požiūrio ištakos? Suprantama, didžiąja dalimi – vaikystėje. Kai tėvų elgesys nenuspėjamas, tarpusavio santykiai sutrikę: vieną akimirką baudžia, kitą jau apkabina ir bučiuoja, vaikas nelabai ir išmoksta atskirti meilę nuo agresijos. Visą tai tampa vieninga sistema – tas pats žmogus, pasirodo, gali ir mylėti, ir žeminti ar net daužyti iki sąmonės netekimo.
Sutikime, kad gyvenant tokiose aplinkybėse, ilgainiui darosi nebeįmanoma suvokti, kad nepagarba tavo ar tavo artimųjų kūnams ir sieloms nėra meilės išraiška, o tik pačių tėvų liguisto santykių suvokimo padarinys. Žengdamas į platų pasaulį toks vaikas jau nesąmoningai, bet stebėtinai atkakliai ieško partnerio, kuris panašiais būdais reikš savo meilę – dramatiškos pavydo scenos, fizinis smurtas, pažeminimai – štai ko, atrodytų, trūksta iki “pilnos laimės ir vidinės darnos” nežinančiam kitokių santykių žmogui.
Lyg voverė rate sukasi toks žmogus savo skriaudose ir netinkamuose pasirinkimuose, kartodamas savo tėvų likimą, perkeldamas tą naštą ir savo vaikams. Ir niekaip negali suprasti, kad ne aplinkinis pasaulis yra blogas, bet jis pats sau yra negailestingas. Smurtas, matomai, yra stiprus narkotikas, kurio atsisakyti reikš gyvenimą be tikrosios palaimos ir nuopuolių, be stiprių jausmų ir gyvuliškų instinktų. Beje, agresyvūs iš prigimties žmonės yra aistringi visame, ką jie daro ar kuo domisi, kas suteikia jiems savotiško žavesio ir patrauklumo. Gaila, kad nevisada sugeba sukontroliuoti savo “verdantį kraują” ir virsta monstrais, kurie lygiai taip pat aistringai griauną viską savo kelyje.
Žmonės – ne voverės: iškėlę savo varas ir trūkumus į sąmonės lygį (nesvarbu, ar savarankiškai ar su specialisto pagalba), mes galime nugalėti savo potraukį ne tam ir ne tiems, sustabdyti savo netinkamų ar žalojančių pasirinkimų virtinę. Naivu tuo tikėti – sakysite Jūs. Taip, naivu, bet tuomet kas lieka? Stebėti, kaip aukos vis stoja ant tų pačių grėblių, nesugebėdamos atskirti kumščio nuo ištiestos pagalbos rankos? Tikėti, kad smurtas yra tiesiog tokia meilės forma, kurią kai kurie žmonės ir temoka parodyti? Kad ir ką nuspręstumėme, pasaulis nenustos būti vietą, kurioje egzistuoja daug pasirinkimų ir daug įvairių kelių. Atimk iš mūsų pasirinkimo laisvę, ir mes visi galvosime, kad smurtas tikrai yra meilės išraiška.
Autorė – Olga Kirejeva, psichologė, karjeros ir pokyčių konsultantė
