Daugybę kartų esu girdėjusi, kad žmonės aplink "irgi yra geri psichologai". Kai kurie net tvirtina, jog gyvenimas yra vienintelis mokytojas, kuris gali suteikti "tikrųjų" psichologinių žinių. Ypatingai aukštai pavienių asmenų vertinami tokie "universitetai" kaip kalėjimai, darbas su nusikaltėliais, kariuomenė, ilgalaikė alkoholio ar narkotikų vartojimo patirtis, savojo verslo "nuo nulio" kūrimas ir kiti panašūs situaciniai reiškiniai. Su šiais žmonėmis stengiuosi nesiginčyti, mes, matyt, tiesiog nesutariame dėl vartojamų sąvokų.
Skeptikams psichologijos mokslas atrodo kaip nereikalingas laiko švaistymas. Lyg jis būtų nagrinėjimas to, kas ir taip yra paviršiuje – visi žmonės kažkaip elgiasi, kažką sako, kažkaip sukasi šiame gyvenime. Vieni išgyvena, kiti – ne, natūrali atranka… Savąją patirtį (nesvarbu blogąją ar gerąją) galima ramia siela perkelti ant kitų žmonių elgesio šablonų ir su tam tikra paklaida prognozuoti, kaip jie elgsis, mąstys ar jausis toliau. Ir nesvarbu, kad tai yra tik TAVO patirtis ir ji gali neturėti nieko bendro su kito individo patirtimi…
Paprasta gyventi, kai viskas atrodo balta arba juoda. Problemos prasideda, kai nusistovėjusi sistema laužoma daugiaprasmių įspūdžių, prieštaringų jausmų ar nenumatytų aplinkybių, tai yra kai spalvos darosi nebetokios monochrominės. Mes iš visų jėgų stengiamės išlaikyti įprastą mąstymo tvarką, bet mūsų „kortų namukas” netikėtai ima ir sugriūna…
Beje, skeptikai paprastai neigiamai atsiliepia apie psichologines konsultacijas ir jų naudą. Net būna nueina į vieną kokį susitikimą, o vėliau pasakoja, kaip tai buvo beprasmiška. Matyt, taip atsitinka, kai nueini pasitvirtinti savo neigiamų nuostatų… Nors, aišku, galimas faktas, jog psichologas buvo netikęs arba tiesiog netinkamas.
Žmonėms paprastai patariu psichologą ar psichoterapeutą rinktis taip pat kaip stomatologą, šeimos gydytoją ar kirpėją. Mes gi neiname pas visiškai nepatinkančius ir netinkančius mums savo asmenybe specialistus. Nueiname vieną kartą, nusiviliame, bet gydytis ir kirptis vis tiek reikia, tad ieškome kitų, kas labiau atitinka mūsų lūkesčius. Tas pats galioja ir psichologams: nuėjęs pas vieną ir nusvilęs, negali pradėti kaltinti visų – ieškok tokio, kuris tiks.
Taigi grįžtant, prie mokslinio ir buitinio psichologijos suvokimo lygių, noriu prisipažinti, kad pati iki šiol ne visada suprantu, kam sukurta tiek daug psichologijos teorijų ir pakraipų. Išeina, jog kiekvienas, ateinantis „gydyti” žmonių sielų negali išlikti ištikimas tik vienam vieninteliam požiūriui į asmens vidinį pasaulį. Atitinkamai, ieškodamas savo vietos tokiame „netiksliame” moksle kaip psichologiją, tas „atėjūnas” greitai supranta, jog nėra pajėgus visa apimtimi perimti kito, kad ir labai gerbiamo asmens, darbo taktikų. Taip prasideda klaidų ir bandymų kelias, kuris neretai priveda ir prie naujos asmenybės teorijos atsiradimo.
Psichologas – tai vienu metu ir darbuotojas ir savo paties darbo įrankis. Ši profesija panaši į gydytojo ar teisininko ta prasme, kad reikia turėti nemažą bagažą žinių apie tai, kaip veikia žmogus kaip sistema, kokios yra visuomenės elgesio normos, kaip asmenį veikia kultūriniai jo krašto ypatumai ir kt. Tačiau žmogaus sielos žiniomis neišgydysi. Žinios šiuo atveju tėra ribos, kurias peržengęs, gali pradėti kenkti…
Psichologo darbe yra svarbi etika ir taisyklės, kurios draudžia naudotis klientų pažeidžiama padėtimi. Psichologas apie savo klientus konsultacijų metu sužino labai daug, o klientai apie psichologą – tik tiek, kiek tai atrodo naudinga terapiniam procesui. Šią nelygybę privalu išlyginti bent konfidencialumo ir etikos principų pagalba.
Taigi, psichologijos mokslas, kad ir ką kas manytų, nėra vien savo patirties perkėlimas į bendravimą, tai yra strategija, kaip bendrauti su žmonėmis, kad jų problemos, jei nebūtų visiškai išspręstos, tai bent konstruktyviai perdirbtos. Konsultacijose psichologas girdi kitą žmogų, esant galimybei ir tinkamu laiku paaiškina jam, kur mąstyme ar jausmuose yra prieštaravimų, užslėptų skaudžių išgyvenimų, ir nukreipia savo „energiją” į kito asmens gyvenimo kokybės gerinimą. Bet visa tai daroma tik tiek, kiek pats klientas yra pajėgus priimti siūlomą pagalbą.
Teksto autorė – Olga Kirejeva, psichologė, karjeros ir pokyčių konsultantė
